Laukimas naktyje Foto: Nijolė Gylė

Kokį jausmą buvau pavadinusi meile ?

... Vakar prieš užmiegant atėjo mintis, kad visas mano gyvenimas – laukimas.

Pirmą kart su laukimu susipažinau, kai laukiau dar ne aš, o mano mama. Pamenu, man tada buvo gal kokie penkeri ar šešeri, mama suguldydavo mus su sese miegot, užgesindavo šviesas ir pasirėmusi prie lango laukdavo... sugrįžtančio tėčio. Mano tėtis gėrė. Ir kažkur jis užsibūdavo pakankamai dažnai, bent jau man tada taip atrodė.

Kai pavargdavo rymoti prie lango, mama tyliai nuslinkdavo miegoti. Bet nemiegodavo, laukdavo. Tėtis, kai prisigerdavo, namo visada grįždavo su taksi, todėl tik išgirdusi bet kokios mašinos garsus, kuri privažiuodavo prie namo ir sustodavo, mama šokdavo iš lovos ir puldavo prie lango pasižiūrėti, ar ne tėtis grįžo... ne, ne tėtis...

Tada, neišleisdama nei garso, mama vėl tyliai nuslinkdavo į lovą, tačiau aš kažkodėl savo viduriuose jausdavau tokį kažlokį keistą „sukantį“ jausmą, buvo sunku..., dabar suprantu, kad tai buvo laukimo jausmas, kai lauki ir nesulauki...

Kartais, kai mama pamatydavo, kad aš nemiegu, prieidavo, paglostydavo mane, pabučiuodavo ir pasakydavo: „Miegok, viskas gerai, tėtis tuoj sugrįš, jis mus myli“. „O tu jį myli?“ – paklausdavau. „Taip, myliu.“- išgirsdavau atsakymą. O mama kažkaip tarsi susisukdavo ir nueidavo į savo lovą.

Kažkodėl man atrodė, kad ir jai būdavo „persisukę“ viduriai, tas toks keistas jausmas, kai atrodo, kad viskas, kas yra pilve, yra tarsi persukta ar išgręžta. Ir aš pradėjau „mylėti“ ir tėtį, kurio dažnai nebūdavo, ir mamą, kuri laukdavo tėčio.

Tik dabar  suprantu, kad tą „susuktą“ laukimo jausmą tada įsivardinau kaip meilę. Suprantu, mama mane, mus su sese, tikrai mylėjo ir tikrai rūpinosi, tačiau ji taip dažnai laukdavo... Kai ji laukdavo, fiziškai ji būdavo šalia, bet realiai kartu jos nebūdavo, ji būdavo ten, kažkur, kur buvo girtuokliaujantis tėtis.

Tik dabar suprantu, kaip mamos, labai mylėdamos savo vaikus ir fiziškai jais besirūpindamos, faktiškai palieka juos emocinėje tuštumoje. O vaikui taip reikia tikros meilės, tikro brangiausio žmogaus artumo, tikros emocinės šilumos.

Taigi, iš tiesų aš pradėjau laukti... ir tėčio, ir mamos, net užmigdavau su „persuktu“ vidurių jausmu, ir su tuo pačiu jausmu pabusdavau ryte. O vadinau tai meile.

Vėliau laukdavau, kada tėvai grįš iš darbo, nes aš po mokyklos pareidavau ir namie iki vakaro būdavau viena, mobilių telefonų tada nebuvo, paprasto telefono mes irgi neturėjome, tik taksofonas kieme, prie gamyklos vartų, vienintelis daugeliui aplinkinių namų. Kartais, kai norėdavau paskambinti mamai į darbą turėdavau net eilę atstovėti, turėdavau laukti ir laukiau, nes mylėjau...

Vėliau laukdavau, kada tėtis susiprotės ir nustos gerti, nes daug kartų buvau prašiusi jo negerti, ir jis pažadėdavo. Dar vėliau laukdavau diskotekose, kol mane pakvies šokti, laukiau, kol kas nors mane įsimylės ir pasipirš...

Laukimas Foto: Kęstutis Kulikauskas

Kai ištekėjau, pradėjau savo vyro laukti jau aš pati, kaip kažkada laukdavo mama, tik iš lovos nešokinėdavau, o per naktis gulėdavau ausis ištempusi ir klausydavau lauko durų trinksėjimų, po kurių laukdavau pasigirstant žingsnių laiptinėj, nes mes gyvenome paskutiniame, penktame aukšte. Su laiku iš specifinio durų trinktelėjimo ir žingsnių jau galėjau atpažinti, kada grižta vyras.

Vėliau laukiau, kada susiprotės jis, mano vyras, kada suaugs, nes elgėsi kaip didelis vaikas, kada pradės rūpintis manimi ir mūsų dukrele... nesulaukiau...

Tada laukiau, kol dukrai sueis aštuoniolika, kažkodėl man tas skaičius atrodė magiškas, maniau, tada kažkas kardinaliai pasikeis ir aš pradėsiu gyventi, tai yra nustosiu laukti...

Sulaukėm aštuoniolikos, kardinaliai pasikeitė situacija, atsirado mano gyvenime rimtas, kaip tada man atrodė, žmogus, bet ... laukti nenustojau, nes jis buvo ... darboholikas, darbas, jo paties verlas, jam visada buvo pirmoj vietoj, vėliau prasidėjo partiniai susirinkimai... Kai tik į kiemą įvažiuodavo mašina, lėkdavau prie lango pasižiūrėti ar tai jis atvažiavo ir ar jau namo pareis ar dar į biurą pirmame aukšte užsuks.

Su draugu išsiskyrėmė, dukra išvažiavo į užsienį, o aš vėl ėmiau laukti... kol dukra atvažiuos, kol ji paskambins, kol ji atsilieps, kol ji parašys, kol ji atsakys į mano laišką, kai ilgai į mano laišką neatsako, aš rašau dar vieną ir vėl laukiu...

Užmiegu vakare ir pabundu ryte su tuo pačiu „persuktų“ vidurių jausmu pilve ir su malda lūpose, kad viskas jai pasisektų ir būtų gerai.

Jei nebelieka ko laukti, aš pati susikuriu tokią situaciją, kurioje vėl pradedu laukti... Vakar prieš užmiegant atėjo mintis, kad visas mano gyvenimas – laukimas... Vis kažko laukiu... Tiesą pasakius, pamiršau gyventi. Pamiršau gyventi sau.

Kaip gerai, kad pagaliau šis supratimas atėjo, dabar jau turiu šansą tai įveikti ir pradėti gyventi sąmoningiau, nieko nebelaukdama. Sau. Šiandien jau visą dieną išgyvenau sau. Pavyko. Tikiuosi pavyks ir rytoj! O jei ne, tai pavyks poryt! ;-)

O kokį jausmą meile pavadinai tu?

2016 m. liepos 17 d., sekmadienis

*****************************

Praėjo metai... beveik metai...

Kaip šaunu! Žmogus yra nuostabus Dievo kūrinys, kuris gali nuolat keistis ir atgimti iš naujo! Tik reikia panorėti!

Ir pokyčiai gali vykti lengvai, paprastai, ir tikrai pakankamai greitai. Tereikia susivokti realybėje, pasiryžti, apsispręsti ir ... pradėti veikti… ramiai, bet atkakliai.

Labai džiaugiuosi tai padariusi. Pradžioje gal dešimt ar penkiolika kartų per dieną tekdavo vis iš naujo ir iš naujo apsispręsti ir nustoti laukti... vėliau reikėjo jau tik penkių kartų, trijų, vieno... dar vėliau - vieno karto per kelias dienas, karto per savaitę...

Viskas yra įmanoma!

Šiandien jaučiuosi visai kitaip, naujai. Pradėjau džiaugtis gyvenimu, bendravimu, mėgaujuosi kelionėmis ir savo darbu.

Regis, tik dabar pradėjau gyventi. :-) Ačiū.

2017 m. birželio  20 d., antradienis

Ar mylite per stipriai? TESTAS

Straipsniai apie palaikymo grupę.

Atsiliepimai apie grupę.

Individualus palaikymas.

Klienčių atsiliepimai apie individualius susitikimus.

Apie mane.

Į pradžią.

Internetu nuolat vyksta moterų palaikymo grupė -

                     "Moterys, kurios myli per stipriai".

Galimas ir individualus palaikymas. 

Ateik. Parašyk. Klausk. Susisiek.

Užpildyk formą apačioje ir pradėk sveikimo kelionę.

Kada, jei vis dar ne dabar?