Esu vanduo…
Esu Vanduo…
Ieškau Krantų… aiškių, tvirtų ir ramių…
Ieškau Krantų, kurie suviliotų savo kryptimi, bet kartu ir suteiktų saugumą išlikti Vandeniu, tokiu, kokiu esu – šiltu ar šaltu, skaidriu ar drumstu, žaliu ar mėlynu…
Esu Vanduo… žinau savo paskirtį – teikti atgaivą. Tai dariau, darau ir darysiu, kol būsiu Vanduo… to nieks iš manęs niekada neatims.
Ieškau Krantų… kad atsirastų tėkmė, atgaivą nešanti vis tolyn ir platyn…
Esu Vanduo… galintis keisti savo būvį ir būti skysčiu, ledu ar garais…
Ieškau Krantų… galinčių plikais krantais išlaukti sausros laikotarpį, kai nusenku ir leisti man išsitaškyti per krantus ankstyvą pavasarį…
Nes Vanduo visada sugrįžta į savo Krantus ir teka plačia vandeninga upe, nešančia atgaivą visur ir visiems…
Esu Vanduo…
Man reikia Krantų…
Nes noriu virsti Upe…
Nijolė Gylė. Iš senų užrašų.
2020 10 29
Foto: Nijolė Gylė
