Ar galima mylėti per stipriai?
Takoskyra tarp ramybės ir nerimo galėtų būti takoskyra ir tarp įveikusių „mylėjimą per stipriai“ ir jo dar neįveikusių.
Iš pradžių svarbu įvardyti, kas yra „mylėjimas per stipriai“.
Ieškodamos pagalbos ir palaikymo, pavargusios nuo nuolatinių bevaisių pastangų pakeisti santykius su savo partneriais moterys labai dažnai manęs klausia: „O ar gali meilės būti per daug?“ Akyse matau tikrą pasimetimą. Jos pusę ar net visą gyvenimą nuolat stengiasi, vienos tempia visą buities, vaikų auginimo ir šeimos aprūpinimo naštą, visiškai pasišvenčia, aukojasi, vis taikosi, nusileidžia, eina į kompromisus su savo savigarba, atleidžia bei vėl duoda naują galimybę savo partneriui, vis tikėdamos, kad kažkas pagaliau pasikeis, tačiau net nepastebi, jog prisiima ne tik savo, bet ir partnerio atsakomybės dalį. Štai čia ir prasideda „mylėjimas per stipriai“. Meilės per daug būti negali, bet ji gali būti per stipri.
„Mylėjimu per stipriai“ vadinama priklausomybė. Taigi „mylėti per stipriai“ – tai emocinė, o kartais ir fizinė ar net finansinė priklausomybė. Tai ilga, lėtinė ir sekinanti liga kaip ir bet kokia kita priklausomybė – alkoholizmas, narkomanija, kleptomanija ir t.t., tik šios priklausomybės objektas ne konkretus daiktas ar veiksmas, o būsena – noras būti mylimai.
Deja, tai, kad „mylime per stipriai“, pačios pastebime ir suvokiame dažniausiai paskutinės… Kartais net ir suvokusios nežinome, ką daryti, kaip elgtis, kaip šią priklausomybę įveikti. Nenutuokiame, net nuo ko pradėti, ir galų gale dažnai dar labai kruopščiai ją slepiame nuo aplinkinių. Ir tai visai natūralu – juk mūsų visuomenėje būti priklausomam – blogybė. Matydami alkoholiką ar narkomaną norom nenorom giliai savo viduje smerkiame, o patys visada jaučiamės nors šiek tiek geresni, ne taip stipriai puolę. Baugina net mintis atsidurti tarp priklausomų žmonių, todėl visomis išgalėmis bandome savo priklausomybę neigti, ieškome visokių būdų iš jos ištrūkti savarankiškai, teisinamės, bandome paaiškinti arba imame kaltinti kitus, kad tik nereikėtų pripažinti, jog pačios tapome priklausomos.
Jei moteris yra priklausoma nuo santykių, nuo savo pačios begalinio, nesuvaldomo noro būti mylima, jos nuolatinė būsena yra nerimas ir nesaugumas. Jai tarsi visada viduje kažko trūksta, yra dažnas tuštumos, nevertumo, nepilnatvės jausmas, kurį ji visomis išgalėmis stengiasi užpildyti. Jai atrodo, kad tai gali ir netgi turi padaryti kas nors kitas, ji tai nori gauti iš išorės, užpildyti kito žmogaus buvimu, jo dėmesiu, rūpesčiu ir meile. Jei to moteris negauna arba mano, kad gauna per mažai, jai kyla nerimas, nesaugumo pojūtis, dėl to pradeda reikalauti, reikšti pretenzijas.
Iš nesaugumo jausmo kyla noras viską valdyti, reguliuoti, kontroliuoti, įvesti tvarką ir griežtas taisykles tiek partneriui, tiek vaikams. Kita vertus, tai gali pasireikšti ir per dideliu rūpesčiu bei meile kitam žmogui, tada moteris visai pamiršta save ir „gydo“, „gelbsti“ partnerį. Labai dažnai meilės trūkumas sau ir reikalavimai bei pretenzijos nuolat kaitaliojasi su visišku savęs atsisakymu ir aukojimusi. Ir vienu, ir kitu atveju dėl noro suvaldyti nerimą ir pasijusti saugesne moteris pasiryžusi bet kam ir viskam, nuo lengvų partnerio „išdaigų“ ir „prasižengimų“ ignoravimo ar atleidimo iki visiškos savivertės netekimo ir savęs atsisakymo. Taigi moteris, turinti priklausomybę ar dar tik polinkį „mylėti per stipriai“, didesnę laiko dalį jaučia nerimą, „mylėdama“ gyvena kančioje, nori ir deda pastangas „pataisyti“ santykius, pakeisti partnerį arba save.
Sveikimo požymis – vidinės ramybės akimirkų atsiradimas. Kuo tos ramybės akimirkos „didesnės“, t.y. gilesnės ir ilgiau trunka, tuo daugiau galimybių atgauti vidinę pusiausvyrą ir išsikapstyti iš priklausomybės gyventi nuolatiniame nerime ir nesaugume.
Dažnai nutinka, kad kai kurios moterys yra nuolat vyrų išnaudojamos. Jos gali susirasti draugą ar ištekėti, po to išsiskirti, bet istorija nuolat kartojasi. Priežastis – ne vyrai, o moters įprotis gyventi nuolatiniame strese, nerime, laukime, baimėje, savęs nuvertinime ar kančioje. Ir visai nesvarbu, koks partneris šalia, laikui bėgant mes patį geriausią vyrą „padarysime“ tokiu, kuris mus skriaus, žemins, nevertins ar negerbs. Nesakau, kad čia vyrai niekuo dėti, o kaltos tik pačios moterys. Noriu pasakyti visai ką kitą. Moteris partneriais dažniausiai intuityviai pasirenka būtent tokius vyrus, kurie jau yra grubūs, kategoriški, emociškai šalti ir neprieinami. Tačiau jei net ir pasitaiko sutikti „normalesnį“, „sveikesnį“, t.y. dėmesingą, rūpestingą partnerį ir iš pradžių moteris tuo džiaugiasi, tai laikui bėgant, jei ji nesuvokia savo vidinio nesaugumo ir nerimo būsenų ir priežasčių ir nieko su tuo nedaro, netobulėja, nesistengia jų įveikti, neieško pagalbos, neina dvasingumo keliu, anksčiau ar vėliau vyrai pasikeičia, prisitaiko ir tampa nejautrūs, nedėmesingi, abejingi ir t.t.
Kaip atpažinti tokią priklausomybę?
Požymis, padedantis atpažinti priklausomybę – būtent tas nuolatinio nerimo, nesaugumo, jausmas. Jei santykiuose, meilėje didesnę laiko dalį nesijaučiame laimingos, neturime ramybės, saugumo jausmo, o kenčiame, tikrai vertėtų susirūpinti ir pasitikrinti, galbūt jau „mylime per stipriai“.
Dar vienas šios priklausomybės požymis – žema savivertė, nevertumo, nepilnatvės jausmas. Turbūt dar neteko sutikti „per stipriai mylinčios moters“ su bent pakenčiamu, vidutiniu savo vertės suvokimu. Jei moteris išoriškai ir atrodo žinanti savo vertę, bet aptinka savyje įkyrų prisirišimą „mylėti“, viduje ji tikrai jaučiasi menkavertė, mano ir stengiasi meilę užsitarnauti. Pateiksiu pavyzdį. Prie grupės prisijungė nauja dalyvė, dalinasi, pasakoja apie save, dažnai kartoja: negaliu, nesuprantu, nesuvokiu, nebežinau, ką daryti, pavargau, kokia prasmė taip toliau gyventi. Toliau mintys nubėga į vaikystę ir staiga nei iš šio nei iš to ji pradeda springti ašaromis ir teištaria: „Aš ketvirta mergaitė šeimoje, o tėtis norėjo berniuko…“. Tėtis net kartais juokais yra pasakęs, kad jei gims mergaitė, nepriims jos į namus, kad galės gyventi garaže, sandėliuke ar šuns būdoje… Pasekmė: mergaitė visą gyvenimą nesijautė gera ir pakankama tokia, kokia yra. Ji visą gyvenimą stengėsi būti berniukiška, ugdė vyriškas savybes, taip tikėdamasi užsitarnauti tėčio meilę, deja, nepavyko, ir tai mažiausia bėda šitoje istorijoje. Daug svarbiau, kad ji visai nesijautė savimi, nesuvokė savęs kaip moters, užaugusi su savo partneriais ji kovojo tas pačias kovas, vis stengdamasi meilę užsitarnauti… Tik besidalindama grupėje ji staiga suvokė, kad visą gyvenimą stengėsi būti kažkuo kitu, tik ne pačia savimi. Tokie suvokimai labai skaudūs, tačiau tai yra ir gera naujiena, vis tik pagaliau ji susivokė, ko visą gyvenimą nesuprato. Ir tik dabar jai atsirado reali galimybė susipažinti pačiai su savimi kaip su moterimi. Tokių ir panašių istorijų daug…
Pati asmeniškai savo kailiu esu patyrusi, ką reiškia „mylėti per stipriai“. „Mylėti per stipriai“ visiškai nereiškia iš tikrųjų mylėti, tai nėra meilė, ja čia net nekvepia, nors mums atrodo, kad mes labai mylime.
Taigi vieną dieną pati atsipeikėjau ir susivokiau „mylinti per stipriai“. „Akis atvėrė“ R. Norwood knyga „Moterys, kurios myli per stipriai”. Perskaičiau ir tapo aišku, kas su manimi vyksta. Nuo tada ir prasidėjo mano kelias. Iš pradžių pagalbos ieškojau pati sau, tokios specializuotos grupės per stipriai mylinčioms moterims dar nebuvo. Ėjau į kitokias grupes, po trupinėlį rinkausi save iš naujo, daug ieškojau ir dar daugiau meldžiausi…
Ir … man pavyko! Tik vėliau mane pradėjo susirasti pačios moterys ir merginos, kurioms reikėjo pagalbos ir palaikymo. Negalėjau jų nepalaikyti, pati „savo kailiu“ žinojau, ką reiškia tame atsidurti ir ką reiškia tai išgyventi. Kiekvieną kartą, kai ateina nauja moteris, mane apima dviprasmiški jausmai: liūdesio ir džiaugsmo. Liūdesio, kad tos moters situacija tokia, jog jai reikia pagalbos, džiaugsmo – kad ji pasiryžo, nusprendė ir pradėjo ieškoti pagalbos. Tai labai svarbu. Tai pirmas žingsnis sveikimo kelionėje. Su vienomis būname ilgesnį laiką, su kitomis trumpesnį, tačiau visas moteris labai gerai prisimenu ir būna labai džiugu retsykiais gauti jų laiškų, kuriuose jos džiaugiasi ir dalinasi savo pasiekimais, savo džiaugsmais, pasikeitusiais sankykiais ir ženkliai pagerėjusia savijauta.
O visas, kurios skaito šį straipsnį, kurios galbūt dar tik susimąstė apie savo santykių kokybę, dar abejoja ir yra pasimetusios, noriu padrąsinti: eikite ir darykite, nors ką darykite! Atminkite, esate unikalios, esate nuostabios ir labai vertingos! Niekas kitas už jus nepadarys to, ką turite padaryti pačios!
Nijolė Gylė,
Psichologė, veda moterų palaikymo grupę „Moterys, kurios myli per stipriai“,
BKC sertifikuota koučingo specialistė, kalbasi su klientais individualiai
Žurnalas Tapati 2017 m. pavasario Nr. 1 (50) numeris.
