R. Norwood savo knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ pateikia dešimties žingsnių veiksmingą sveikimo iš toksiškų santykių programą. Kaip ji pati rašo: „… niekada neteko matyti moters, kuri sėkmingai žengdama šiuo keliu, nebūtų pasveikusi ir tokios, kuri pasveiko be jokių pastangų.“ Savo pateiktoje sveikimo programoje pirmu numeriu parašytas punktas: „Ieškokite pagalbos.“ Esu daugiau negu įsitikinusi, kad šis punktas pirmoje vietoje – neatsitiktinai.
Pagalba gali būti ne tik specialisto paieška, bet ir knygų skaitymas, seminarų lankymas, įvairūs mokymai ir t.t., tačiau ir specialisto pagalba yra būtina. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad nepaisant visų mūsų pačių didžiausių ir nuoširdžiausių pastangų, vis tik norimo rezultato mes neturime. Tai reiškia, kad mes „plakamės“ veltui, tuščiai, tik eikvojame save vis turėdamos viltį, kad mums pavyks…
Mūsų visuomenėje yra labai stipri nuostata: „Aš pats/ aš pati!” Dažna galvojame: „Esu stipri, turiu susitvarkyti pati!” Ir vaikystėje mus taip auklėjo, kad pasikliautume tik savo jėgomis, o dažna ir neturėjome kitos išeities, kaip tik pasitikėti vien pačia savimi, nes pagalbos iš šalies tiesiog nebuvo. Jei ir tu taip galvoji, noriu tavęs paklausti: “ O kai tau skauda dantį, tu irgi stengiesi jį susitaisyti pati? Arba, jei pargriūvai ir susilaužei koją, gipsą namie irgi dediesi pati?” Juk galima ir danties nervą namie kažkaip užsimarinti, bent jau laikinai tai tikrai, ir kokį įtvarą namie užsidėti ant kojos.
Mes puikiai suprantame, kad po tokio įtvaro kaulas gali suaugti netinkamai ir turėsime ilgalaikes pasekmes, ir dantis vėliau taip pat gali supūliuoti. Fizinių ligų atveju, mes daug greičiau kreipiamės į specialistus, tačiau, kai ilgam patenkame į emocinius, psichologinius sunkumus, iš kurių savo pastangomis niekaip negalime ištrūkti, mes kažkodėl stengiamės susitvarkyti pačios? Kodėl?
Dar viena iš priežasčių, kodėl būtina ieškotis kvalifikuotos pagalbos yra tai, kad daugelis mūsų vis tik esame iliuzijoje, kad “nėra jau taip ir blogai”, „juk iš esmės jis yra geras žmogus, tik…”, “juk jis irgi gali mylėti ir būna/būdavo švelnus”. Deja, tokia jau “mylėjimo per stipriai” prigimtis – nematyti realybės, neigti ją, stipriai ją sumažinti ir sušvelninti. Moterys, kurios myli per stipriai yra nerealiai stiprios ir atkaklios, dažnai jos niekaip nenori „pasiduoti“, prisipažinti net pačios sau, kad jau senai jaučiasi bejėgės.
Vis tik jei manęs paklaustų: „ Ar galima pasveikti pačiai, be specialisto?“, būčiau linkusi švelninti situaciją ir greičiausiai atsakyčiau, kad taip, turbūt tai įmanoma, tik tokių atvejų yra tikrai reta, vienetai, tai – išskirtiniai atvejai.
Jei pasirenkam sveikti savarankiškai ir nesikreipti į specialistus, tai – mūsų sprendimas.
Tačiau turim suprasti, kad:
– tai truks tikrai ilgai, daug ilgiau nei su tinkamai pasirinktu specialistu (tą nuolat kartoja palaikymo grupės dalyvės),
– teks savo kailiu „išradinėti dviratį“, kuris jau senai yra išrastas,
– niekada nežinosi ar eini teisingu keliu,
– išeikvosi begalę savo laiko, energijos ir pastangų,
– išsekinsi save tiek emociškai, tiek fiziškai,
– tavo vaikai (ypač mergaitės) augs skausmo, kančios ir nuolatinės kovos ir įtampos atmosferoje ir toks elgesys jiems taps norma,
– nebūtinai tavo savarankiškas pastangas vainikuos sėkmė,
– po ilgo laiko gali susivokti, kad tavo būsena tik progresavo,
– vis tiek teks ieškotis specialisto pagalbos, tik galbūt jau kitos srities specialisto,
– rezultate prabėgs pusę, jei ne visas gyvenimas.
Knygos „Moterys, kurios myli per stipriai“ autorė šiuo klausimu daug griežtesnė: „Būkite tikros, kad jūsų situacija yra prastesnė, nei dabar galite sau pripažinti, ir kad jūsų liga progresuoja. Supraskite, kad jums reikia tinkamo gydymo, ir jūs negalite išgyti viena.“ – rašo R. Norwood.
Nijolė Gylė,
Parengta pagal Robin Norwood knygą „Moterys, kurios myli per stipriai“
*****
P.S. Ruošiu rekomendacijas moterims, kaip tinkamai išsirinkti specialistą palaikymui ir pagalbai, jei esi toksiškuose santykiuose. Neužilgo turėtų pasirodyti.
