„Mylėti per stipriai“ – tai priklausomybė.
Kaip bebūtų gaila, „mylėti per stipriai“, – tai yra priklausomybė. Priklausomybė, kurią, deja, mes pačios pastebime ir suvokiame paskutinės. O kartais, net ir suvokusios, tylime dar ilgai. Tai visai natūralu – tai juk priklausomybė, tokia pati bėda, kaip alkoholizmas, narkomanija, kleptomanija ir t.t. – tik šios priklausomybės objektas ne konkretus daiktas ar veiksmas, o mūsų pačių būsena – perdėtai stipriai susvarbintas noras būti mylima. Dėl šio noro mes galime padaryti viską, pasiryžusios viskam, kas įmanoma ir neįmanoma, kas įveikiama ir net protu nesuvokiama.
„Meilė tampa per didele, jei partneris nesirūpina mumis, yra mums netinkantis, o mes vis dar negalime jo palikti. Iš tikrųjų, mes norime jo, mums reikia jo vis labiau. Suprantame, kaip mūsų noras mylėti, mūsų meilės ilgesys, pati meilė tampa priklausomybe.“
Priklausomybė yra bauginantis žodis. Jis pažadina vaizduotę, ir bemat prisimename, kaip gyvenimus sau griovė narkomanai, smeigiantys sau į rankas heroino adatas. Mums šis žodis nepatinka, nenorime juo įvardinti savo santykių su vyrais, tačiau dauguma iš mūsų esame „vyrų narkomanės“ ir kaip ir kiekvienas kitas narkomanas, turime pripažinti savo problemos rimtumą, kad galėtume pradėti gydytis nuo jos.
Jeigu kada nors pastebėjote esanti įkyriai prisirišusi prie vyro, galėjote manyti, kad to įkyrumo priežastis buvo ne meilė, o baimė. Mes, kurios mylime įkyriai, esame pilnos baimės – baimės būti vienišos, baimės būti nemylimos ir neįvertintos, baimės, kad mus gali ignoruoti, palikti arba sužlugdyti. Mes mylime su nepaprasta viltimi, kad vyras, kuris yra tapęs musų obsesija, nesuteiks mums skausmo. Bet mūsų baimės – ir obsesijos- vis stiprėja. Gyventi pradedame tarsi vien tam, kad mylėtume ir sulauktume atsako.
Ši strategija nepadeda, todėl mes stengiamės, imame mylėti dar labiau ir „mylime per stipriai.“
/Robin Norwood/
Mūsų visuomenėje įsišaknijusi nuostata apie tikrąją amžinąją meilę yra koreguotina. Daugelis esame įsitikinusios, kad tikrai mylėti – tai reiškia visada ir visur besąlygiškai aukotis, nusileisti, taikstytis, prisiderint, nutylėti, eiti į kompromisus, taikytis su nevertinimu, nepagarba, žeminimu, netgi toleruoti fizinį ar/ir psichologinį smurtą iki savęs netekimo… Taip manydamos visam laikui liekame įkalintos geresnio gyvenimo laukime, netenkame gyvenimo džiaugsmo ir prarandame save iki visiško išsekimo.
Apie šį fenomeną, mylėjimą per stipriai, būtina žinoti kaip galima daugiau, tam, kad galėtume pastebėti ir suvokti, kas vyksta su mumis pačiomis ar kitu žmogumi, kad galėtume padėti sau ar kitam, nukreipiant jį tinkama linkme kaip galima anksčiau. Nebūtina laukti, kol asmeninio gyvenimo sunkumai taps priklausomybe, tam galima „užbėgti už akių“ daug anksčiau.
Taigi, pradžių pradžia: norint pradėti sveikti pirmiausiai turime pastebėti, kad mylime per stipriai ir pripažinti, kad tai – priklausomybė. Ir būtų puiku, kad tai įvyktų truputį per anksti, bet ne stipriai per vėlai.
Pasveikti galima ir netgi būtina. Sveikdamos mes kovojame dėl savo kokybiškesnės ir pilnavertės ateities, jei to nedarome – visvien visą gyvenimą kovosime, bet tik dėl savo išlikimo.
Mylėjimas per stipriai –mūsų visuomenėje, deja, paplitęs labai plačiai, daug plačiau, nei to norėtųsi. Ypač moterų tarpe, tiek jaunų, tiek ir vyresnio amžiaus. Tačiau didžiausia bėda turbūt tame, kad mes apie šį reiškinį arba žinome per mažai, arba visai nieko nežinome. O jei nežinome, vadinasi, ir neatpažįstame, nei savyje, nei kituose. Jei neatpažįstame, vadinasi, negalime nei jo pakeisti, nei įveikti.
Nijolė Gylė
Pagal Robin Norwood knygą „Moterys, kurios myli per stipriai“.
